Tiesa, kuri yra slepiama

Taigi, artėja šalies rinkimai, kur visi mes rinksime sekančius savo išnaudotojus.  Pasakysiu ką aš manau apie šiuometinę rinkimų situacija bei apie rinkimus apskritai. Kalbėsiu tiesiai iš šviesiai, be jokių pagražinimų. Aš manau, kad tik sakant ką manai ištiktųjų, tu gali pasakyti tai kas dedasi.

Rinkimai Lietuvoje yra tik eilinis avių balsavimas kuri iš jų bus papjauta. Tai aišku nelabai gražiai skamba, tačiau yra tiesa. Nesuprantu žmonių, kurie dar  tikisi, kad šių metų kandidatai bus kažkuo geresni už praeitus. Mes gyvename Lietuvos demokratijoje, kuri yra supuvusi iki jos pagrindų. Švogerių  kraštas- taip dažnai ji yra vadinama.  Nieko čia blogo taip manyti, nes daugelis su tuo sutinka, gal tik bijo atvirai pasakyti. Štai aš ir sakau: Lietuva, savo šiuometinėje būsenoje, neturi gražios ateities.

Už tokius žodžius daugelis mane pavadintu pesimistu, ekstremistu ar eretiku.  Tai paaiškinama tuo, kad daugelis šios šalies gyventojų iki šiol gyvena savo mažuose burbuluose, kuriuos jie taip bijo palikti. Išorinis pasaulis jiems gali pasirodyti toks klaikus, tamsus ar neatpažįstamas,  kad Lietuvos “demokratijos“ eiliniai gynėjai gali pradėti net panikuoti (taip pasakius). Jeigu jiems pasakyti, kad jų suvokiama demokratija tai tik iliuzija, jie tau parekomenduos apsigyventi beprotnamyje.  Viskas suprantama. Žmonės, kurie yra pripratę prie tam tikros santvarkos, kur jiems užtikrinama sąlyginė taika ir  vidutinio gyvenimo aprūpinimas, visada pasisakys už šios santvarkos išsaugojimą, nes bijos kažką prarasti. Nesvarbu, kad šie žmonės yra išnaudojami ar apgaudinėjami kasdien ar kas ketverius metus, jie vis tiek  nieko nesakys. Aš tai pavadinčiau politiniu Stochholmo  sindromu (Stochholmo sindromas- trauma, kada žmogus pamilsta savo įkalintoją/pagrobėją). Kodėl politinis? Todėl, kad pagrobėjas šioje situacijoje yra pati Lietuvos politinė sistema ir visi asmenys veikiantys joje, kurie pasižymi išnaudotojų bruožais. Taip Lietuvos gyventojai, kurie yra pagrobti ( įkalinti ) valstybės demokratinės santvarkos, kuri juos pastoviai skriaudžia, skrudina ar kitaip  niekina, po laiko pradeda ginti šią sistemą. Kaip Stochholmo sindromu pasižymintis žmogus po kurio laiko pradeda ginti savo pagrobėją/skriaudėją, taip lietuviai gina Lietuvos demokratiją. Mintis ta pati: tu nuskriaudžiamas tiek daug kartų, kad tau arba nustoja rūpėti arba tu palinksti skriaudėjo pusėn.

Ką daryti šioje situacijoje? Galima keliauti narcisistiniu keliu ir manyti, kad kažkada viskas pagerės ir nieko nedaryti. Taip dar daug laiko būtu kenčiant patyčios ir nusivylimus.  Nesvarbu kas atsitiktu,  manyti, kad dar nėra taip blokai ir įsivaizduoti artėjančia pokyčio šviesą tunelio gale. Viskas skamba optimistiškai, bet tai kvailio kelias.

Reikia pripažinti, kad Lietuvos demokratija yra sugedusi kaip kelias savaites lauke stovėjęs pienas. Gali bandyti kažką pakeisti su viltimi, kad gal gal atsiras koks kintamasis, kuris palenktu viską į gerąją pusę, bet galu gale vilties mažai. Būtina suprasti, kad reikia keisti ne sistemos elementus (partijos, politikai ir t.t.), o pačią sistemą. Taip yra todėl, kad jeigu bandysi kažką pakeisti sistemoje, kuri iš pagrindų yra ydinga, šioje sistemoje jau veikiantys piktybiški elementai nusvers bet kokius tavo mėginimus kažką pakeisti. Tarkime  atsiranda nauja partija, kuri yra tikras gėrio įsikūnijimas. Kaip tokiai partijai pakeisti Lietuvą? Jai reikėtu atrasti kompromisą su esamomis partijomis, kas atitinkamai sumenkintu gerosios partijos vertybes ir esybę;  būti ignoruojama ir po kiek laiko išnykti; bandyti veikti netiesiogiai, kur jos poveikis būtu užgožiamas įsitvirtinusių jėgų, kurios turi galimybę veikti tiesiogiai. Nei vienas iš šių kelių galų gale nėra produktyvus, nes jie gali tik supurtyti sistemą (Lietuvos demokratiją), kuri sparčiai  vėl atsistotu ant savo  kojų.  Grįžtu prie minties: negali pakeisti blogos sistemos veikiant jos viduje be pavojaus būti sugadintu  pačios sistemos.

Yra tik vienas kelias, kuris tikrai negražiai skamba- sunaikinti seną sistemą ir ją pakeisti kažkuo geresniu. Jeigu nori statyti naują namą ant seno namo pamatų, tikrai nestatysi jeigu pamatai yra netvirti ar “supuvę“. Tik taip galima kažką pakeisti.

O kuo ją pakeisti? Mes dar neturime gero atsakymo į šį klausimą. Mes galime tik pradėti ieškoti pakaitalo esamai sistemai. Yra keli variantai, kurie nors yra veiksmingi, daugeliui tikrai nebūti priimtini (dėl įsitvirtinusio požiūrio jiems), bet apie tai galima dar tik pradėti galvoti. Lietuvai reikia, kad kažkas jai stipriai suduotu per veidą ranka ir pasakytu: atsibusk gražuole ir pažvelk į veidrodį!  Tik stiprus smūgis, pakartosiu, tik stiprus smūgis Lietuvos  savimonei gali ją pažadinti ir priversti keistis. Jei mes to nepadarysime, ką gi, toliau kartosime praeities klaidas. Tik prisiminkite, kad skustis mes galime kiekvienas individualiai, bet veikti turime kartu. Nesakysiu už ką reikia balsuoti ir už ką ne, tai jau jums spręsti savo sąžinės kaina.  Noriu tik pasakyti, kad sustok ir pagalvok…