Tiesa, kuri yra slepiama

Taigi,

Mes gyvename demokratijos laikotarpyje, kuris pasižymi piliečio sprendimų svarbumu,- taip dažnai yra apibūdinama socialinė santvarka, kurios mes kiekvienas iš mūsų esame dalis. Kaip gražiai tai skambėtu, ar iš tiesų mes galime tvirtinti, kad gyvename demokratijoje?

Ką mes galime vadinti demokratija? Daugelis į šį klausima atsakytu demokratiją apibūdindami kaip laisve. Kiti pareikštu, kad demokratija tai piliečių įtaka valdžios sprendimams. Abu šie teiginiai yra teisingi, tačiau jie teisingi tik  sisteminiame sąvokų lygmenyje.  Demokratija iš esmės- minios valdžia. ­ Minios, kuri nulemia sprendimų priėmimą, ne jų argumentų stiprumu, ne pačios minios gausa, o minios arba grupės įtaka. Tai reiškia, kad klausinėtina minia gali dominuoti bet kurioje demokratijoje, tuo pačiu nebūnant varžomai demokratijos idealų.  Tai mes galime pastebėti šiuolaikiniame pasaulyje, kurį yra stengiamasi vadinti demokratiniu, tačiau iš esmės jis yra tik demokratijos spalvomis nudažytas oligarchinis  simpoziumas.

Kiekvienas  demokratinio pasaulio pilietis gali patvirtinti esas dažnai nuskriaudžiamas arba išduodamas savo valstybinių atstovų, kuriuos išrenka į valstybės valdžią. Taip yra ne dėl to, kad kiekvienas žmogus yra egocentriškas ir visada nori, kad jo norai būtu įgyvendinti. Tiesa slypi, kad  mūsų saugoma demokratija negali būti vadinama demokratija, nes pagrindinis jos įtakos faktorius- pinigai.   Lietuvos atveju galima pastebėti, kad mes pasprukome iš diktatūros gniaužtų po 1991 nepriklausomybės paskelbimo, tačiau pakliuvome į finansinę diktatūrą.

Teoriškai kiekvienas Lietuvos pilietis turėtu jaustis laikantis tam tikrą įtaką valstybės priimamiems sprendimas, turintis galią įtakoti sprendimo priėmimą ir niekada nebūti išduotas pačios valdžios, kuriai jis padėjo ateiti į valdžią. Pažvelgus realybei į akis, pastebime, kad viskas  nesusiklostė kaip mes įsivaizdavome esant demokratijos modeliu.

Kas ketverius metus  vyksta rinkimai į šalies valdžios postus, kuriuose kiekvienas pilietis turi teisę balsuoti. Tai yra pagrindinis mūsų suvokiamos demokratijos bruožas.  Iš esmės mes turėtume jaustis  įtakingi valstybės politiniame gyvenime, tačiau skundžiamės esantys neišklausomi ir pamiršti. Gal taip vyksta dėl to, kad mūsų demokratinė įtaka baigiasi kartu su rinkimų pabaiga? Po šio etapo Lietuvos pilietis praktiškai praranda svarbą.  Pasibaigus rinkimams šalies vadovai nustoja rūpintis valstybės piliečiais ir pradeda klausyti savo politinių rėmėjų, kurie dar kitaip vadinami šalies oligarchais arba interesų grupėmis. Taip vyksta dėl to, kad šios interesų grupės stipriai investuoja į mūsų politikus finansiškai, iš ko vėliau tikisi garantijų ir atpildo. Be tinkamo finansavimo paprastam asmeniui yra beveik neįmanoma patekti į šalies postą. Negalime būti kvailinami, kad kiekvienas iš mūsų gali atsidurti Seime. Tai yra tiesiog rūko uždanga, kuri užtraukta mums ant akių, kad nesikištume į vyresnių vaikų“ žaidimo aikštelę,

Puikiausias privataus intereso  įtakos pavyzdys yra Jungtinės Amerikos valstijos.  Šioje dvipartinėje sistemoje abi partijos yra visada remiamos šalies ekonominių gigantų. Pažvelgus į priešrinkiminės kampanijos kandidatų rėmėjų sąrašus visada galime pastebėti tas pačias grupes, tuos pačius  asmenis, kurie jiems skiria milijonus JAV dolerių. Negi galima tikėti, kad šios interesų grupės skiria tokias lėšas iš geros valios? Taip niekada nebūna. Kaip Lietuvoje,  visos interesų grupės nori, kad jų finansuoti kandidatai esantys valdžioje  įstatymus arba valstybines reguliacijas  pertvarkytu jų naudai. Tai įsišaknijusi šiuolaikinės demokratijos yda, į kurią mes net nekreipiame dėmesio.

Ką mes turime dabar negalime vadinti demokratija. Tai galima pavadinti tik politine vergija, nes joks kitas tiesioginis terminas negali taip paprastai apibūdinti esamos įtakos politikams.  Politikas yra pririšamas, savo arba ne savo noru, prie čekių knygelės, kuria pasirašo kitas asmuo.  Politikas parduoda savo sprendimo galią tam, kuris pasiūlo aukščiausią kainą. Taip interesų grupės, nesvarbu nuo jos dydžio, gali persverti daugumos valstybės piliečių  demokratinę įtaką vien pinigų pagalba.   Viską galima labai paprastai suvokti ir paaiškinti.  Tai, ką mes vadiname laisve, yra paprasta piniginė demokratija.

Mes turime atsimerkti, giliai įkvėpti, o tada keliauti balsuoti tik už tuos politinius kandidatus, kurie nėra atskaitingi banko sąskaitai.  Tik taip mes galime pasiekti tikrąją demokratiją, kuri yra geidžiama kiekvieno laisvo, mąstančio bei kūrybingo  žmogaus. Mieli piliečiai, ženkite tvirta koja į ateitį, kuri priklauso tik  nuo mūsų pačių atsargumo.