Posts Tagged ‘ demokratija ’

Piliečiai…

Taigi,

Mes gyvename demokratijos laikotarpyje, kuris pasižymi piliečio sprendimų svarbumu,- taip dažnai yra apibūdinama socialinė santvarka, kurios mes kiekvienas iš mūsų esame dalis. Kaip gražiai tai skambėtu, ar iš tiesų mes galime tvirtinti, kad gyvename demokratijoje?

Ką mes galime vadinti demokratija? Daugelis į šį klausima atsakytu demokratiją apibūdindami kaip laisve. Kiti pareikštu, kad demokratija tai piliečių įtaka valdžios sprendimams. Abu šie teiginiai yra teisingi, tačiau jie teisingi tik  sisteminiame sąvokų lygmenyje.  Demokratija iš esmės- minios valdžia. ­ Minios, kuri nulemia sprendimų priėmimą, ne jų argumentų stiprumu, ne pačios minios gausa, o minios arba grupės įtaka. Tai reiškia, kad klausinėtina minia gali dominuoti bet kurioje demokratijoje, tuo pačiu nebūnant varžomai demokratijos idealų.  Tai mes galime pastebėti šiuolaikiniame pasaulyje, kurį yra stengiamasi vadinti demokratiniu, tačiau iš esmės jis yra tik demokratijos spalvomis nudažytas oligarchinis  simpoziumas.

Kiekvienas  demokratinio pasaulio pilietis gali patvirtinti esas dažnai nuskriaudžiamas arba išduodamas savo valstybinių atstovų, kuriuos išrenka į valstybės valdžią. Taip yra ne dėl to, kad kiekvienas žmogus yra egocentriškas ir visada nori, kad jo norai būtu įgyvendinti. Tiesa slypi, kad  mūsų saugoma demokratija negali būti vadinama demokratija, nes pagrindinis jos įtakos faktorius- pinigai.   Lietuvos atveju galima pastebėti, kad mes pasprukome iš diktatūros gniaužtų po 1991 nepriklausomybės paskelbimo, tačiau pakliuvome į finansinę diktatūrą.

Teoriškai kiekvienas Lietuvos pilietis turėtu jaustis laikantis tam tikrą įtaką valstybės priimamiems sprendimas, turintis galią įtakoti sprendimo priėmimą ir niekada nebūti išduotas pačios valdžios, kuriai jis padėjo ateiti į valdžią. Pažvelgus realybei į akis, pastebime, kad viskas  nesusiklostė kaip mes įsivaizdavome esant demokratijos modeliu.

Kas ketverius metus  vyksta rinkimai į šalies valdžios postus, kuriuose kiekvienas pilietis turi teisę balsuoti. Tai yra pagrindinis mūsų suvokiamos demokratijos bruožas.  Iš esmės mes turėtume jaustis  įtakingi valstybės politiniame gyvenime, tačiau skundžiamės esantys neišklausomi ir pamiršti. Gal taip vyksta dėl to, kad mūsų demokratinė įtaka baigiasi kartu su rinkimų pabaiga? Po šio etapo Lietuvos pilietis praktiškai praranda svarbą.  Pasibaigus rinkimams šalies vadovai nustoja rūpintis valstybės piliečiais ir pradeda klausyti savo politinių rėmėjų, kurie dar kitaip vadinami šalies oligarchais arba interesų grupėmis. Taip vyksta dėl to, kad šios interesų grupės stipriai investuoja į mūsų politikus finansiškai, iš ko vėliau tikisi garantijų ir atpildo. Be tinkamo finansavimo paprastam asmeniui yra beveik neįmanoma patekti į šalies postą. Negalime būti kvailinami, kad kiekvienas iš mūsų gali atsidurti Seime. Tai yra tiesiog rūko uždanga, kuri užtraukta mums ant akių, kad nesikištume į vyresnių vaikų“ žaidimo aikštelę,

Puikiausias privataus intereso  įtakos pavyzdys yra Jungtinės Amerikos valstijos.  Šioje dvipartinėje sistemoje abi partijos yra visada remiamos šalies ekonominių gigantų. Pažvelgus į priešrinkiminės kampanijos kandidatų rėmėjų sąrašus visada galime pastebėti tas pačias grupes, tuos pačius  asmenis, kurie jiems skiria milijonus JAV dolerių. Negi galima tikėti, kad šios interesų grupės skiria tokias lėšas iš geros valios? Taip niekada nebūna. Kaip Lietuvoje,  visos interesų grupės nori, kad jų finansuoti kandidatai esantys valdžioje  įstatymus arba valstybines reguliacijas  pertvarkytu jų naudai. Tai įsišaknijusi šiuolaikinės demokratijos yda, į kurią mes net nekreipiame dėmesio.

Ką mes turime dabar negalime vadinti demokratija. Tai galima pavadinti tik politine vergija, nes joks kitas tiesioginis terminas negali taip paprastai apibūdinti esamos įtakos politikams.  Politikas yra pririšamas, savo arba ne savo noru, prie čekių knygelės, kuria pasirašo kitas asmuo.  Politikas parduoda savo sprendimo galią tam, kuris pasiūlo aukščiausią kainą. Taip interesų grupės, nesvarbu nuo jos dydžio, gali persverti daugumos valstybės piliečių  demokratinę įtaką vien pinigų pagalba.   Viską galima labai paprastai suvokti ir paaiškinti.  Tai, ką mes vadiname laisve, yra paprasta piniginė demokratija.

Mes turime atsimerkti, giliai įkvėpti, o tada keliauti balsuoti tik už tuos politinius kandidatus, kurie nėra atskaitingi banko sąskaitai.  Tik taip mes galime pasiekti tikrąją demokratiją, kuri yra geidžiama kiekvieno laisvo, mąstančio bei kūrybingo  žmogaus. Mieli piliečiai, ženkite tvirta koja į ateitį, kuri priklauso tik  nuo mūsų pačių atsargumo.

R.Paksas:Politinis triukas ar sąžinės protrūkis?

Sekmadieni “Tvarkos ir teisingumo“ kongrese R.Paksas pasisakė už tiesioginės demokratijos sugrąžinimą į Lietuvos politinę sistemą naudojantis moderniosiomis technologijomis. Demokratija, buvusi Antikos laikais, yra seniai pamiršta, o ją pakeitė tik korupciją ir nesąžiningumą skatinanti valdymo forma su gražiu pavadinimu. Pasak R.Pakso šiuolaikinė demokratija yra išsigimusi ir su tai aš pilnai sutinku. Kadangi daugelio demokratinių valstybių aš net nepavadinčiau demokratinėmis, kaip pavyzdžiui JAV.

Mes turime didžiulę problemą, nes rinkdami vadinamus “tautos atstovus“, mes vairą laikome tik kol rankoje turime balsavimo lapelį. Jam nukritus į balsavimo dėžę, nu taip pasakius, “arklys paleistas ganytis“. Todėl žmonės realios valdžios neturi. Kaip be pasakytų politikos specialistai, kad norintis pilietis turi galią įtakoti politinius sprendimus, taip nėra. Nes norint kažką įtakoti, valstybėje kaip Lietuva,  reikia didžiulių sumų pinigų. Ir ne  tik lobizmas, čia ir papirkimas. Net jeigu norint “švariai“ kažką pakeisti, neužtenka valios ir laiko. Eilinis žmogus ar visa grupė gali kiek panorėję rėkauti prie Seimo rūmų ir valdžią nieko nekeis. Pavyzdys būtu protestai Prancūzijoje, kada masės žmonių protestavo, o valdžia jai tik vidurinį pirštą parodė. Gali rašyti laiškus laiškus parlamentarams, bet ar jie nebus sekretorės vietoje į šiukšlių dėžę išmetami. O kaip “teisingų politikų“ jau esančių valdžioje išsišokimas prieš sistemą ir pasakius “NE“? Kreipiant dėmesį į šiuolaikinės demokratijos veikimo principus, galima pastebėti, kad pavienis žmogus neturi visiškos beveik galios prieš daugumą. Ir čia tik kažką pasiūlius. Jeigu  net valdžioje esanti grupė  pradėtu perstatyti “domino kaladėles“ , iš visų pusių suplauktu lobistai ar politiniai zombiai, kurie senos tvarkos taip lengvai neatsisakytu. Todėl šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse, jeigu nesi vienas iš elito, gali kovoti su vėjo malūnais kiek jėgų užteks.

Šis R.Pakso pasiūlytas sprendimas turi dvi puses. Geroji yra ta, kad būtu grįžtama prie tiesioginės ir tikros demokratijos principų. Taip būtu pasiektas efektyvesnis piliečių dalyvavimas valstybės sprendimų priėmime, skatinant  pilietiškumą ir suteikiant bent kokias galias eiliniam žmogui. Naudojant šiuolaikines technologijas visa tai būtu galima pasiekti su jau esančiais resursais, taip sutaupant lėšas, kurios būtu reikalingos šaukti referendumus.  Ir nereikia pradėti baimintis , kad durys atsivers “hakeriams“, nes ne viskas taip lengva kaip daugeliui atrodytu.

Blogoji šios idėjos pusė yra ta, kad nežinome kieno rankose visa tai gali atsidurti. Visų pirma yra pavojus, kad nauja sistema bus administruojama konkrečios kompanijos, arba bent įranga prižiūrima vienos. Ši situacija suteikia galias tam ,kas tik gali prilįsti prie šios sistemos, atitinkamai “vairuoti visą laivą“. Taip rezultate gaunant sau palankius sprendimus. Pavyzdys būtu daugelyje JAV valstijų vykstantis elektroninis balsavimas, kuris liudininkų ir žmonių dirbusių balsavimo mašinų gamybos firmose, teigimu nulėmė 2004 metų J.W.Bush pergalę prezidento rinkimuose. Viskas slypi tame, kad valstijose, kuriose buvo triguba Bush’o konkurento John Kerry persvara preliminarioje apklausoje, galinis rezultatas buvo visiška “landfill“ Bush’o pergalė. Ir šio tipo netikėtas balsuotojų persigalvojimas buvo tose valstijose, kuriose buvo panaudotos elektroninės balsavimo mašinos. Nepaisant žmonių ,dirbusių su šiomis mašinomis, liudijimų ir net pavyzdžių  kaip naudojant programą galima labai lengvai pakeisti rinkimų rezultatus. G.W.Bush giminės ryšių su balsavimo mašinas gaminusios ir prižiūrinčios kompanijos prezidentu. Mažai kas  atkreipė didesnį dėmesį į tai.

Todėl Lietuvoje naudojant tokią sistema, kaip ir JAV, būtu galima lengvai klastoti rezultatus. Nes elektroniniu būdu neišlieka  tikrų balsavimo įrašų, o vienintelius galimus įrodimus kontroliuoja kompanija arba asmuo, kuris atsakingas už šios aparatūros ar programos administravimą, priežiūrą ir galinę informaciją. O piliečiai šiais  “demokratijos“ laikais ir nepastebėtų pokyčių. Nes kaip vyko socialistinėje Lietuvoje neseniai po okupacijos, kai rinkimuose dalyvavo net 99% procentai rinkėjų, pagal vyriausybės duomenis aišku. Tik tada mes žinojome, kad valdžia tai daro, pagal akivaizdžią diktatūrą. O šiomis dienomis sau sakytume, kad “ matyt tai daugumos nuomonė“.

Todėl kaip gražiai ši idėja skambėtu, ji turi daugiau minusų negu pliusų. Mes negalime atiduoti galios likučių sistemai, kurios visiškai nekontroliuotume. Nes pagal istoriją mes žinome, kad politikai labai retai būna sąžiningi.

“Niekas labiau nėra vergijoje negu tie , kurie klaidingai tiki esantys laisvi.“ -Johann Wolfgang von Goethe 1749-1832

Nors galima tikėtis geresnių laikų, mes visi žinome, kad tai bus tik pasaka iki kardinalių permainų ateityje.

Straipsnis Delfi.lt

%d bloggers like this: